Visi daiktai mūsų namuose, nesvarbu, kokie maži ar dideli jie būtų, nėra tik rakandai ar įrankiai. Jie mums tarnauja, padėdami atlikti tam tikrus buities darbus ir gelbsti taupydami mūsų laiką, kai labai skubame. Bet dar svarbiau, kad neretai jie mus apglėbia savo jaukumu, guodžia spinduliuodami savo šilumą, suteikia mums ramumos ir dovanoja atokvėpio akimirkų.

Kai pusryčiaujame prie šeimos stalo, kai jaukiai įsitaisome ant sofos su puodeliu arbatos, kai prieš užmiegant skaitome paskutiniuosius dienos puslapius lovoje, daiktai rūpinasi mūsų patogumu ir poilsiu. 

Liudydami mūsų kasdienį gyvenimą, jie tampa namų širdimi. Širdimi, kuriai reikia švelnaus rūpesčio ir priežiūros.

Mūsų mamos, močiutės ir promočiutės mokėjo tausoti, taisyti, išsaugoti. Būtent todėl šiandien turiu galimybę kurti šviestuvus iš autentiškų lietuviškų audinių.

Norisi, kad šie tekstilės šviestuvai džiugintų ir puoštų Jūsų namus kuo ilgiau, o audiniai išliktų gražūs ir, galbūt, pasiektų ateinančias kartas. Tam, kad galėtumėte šį grožį išsaugoti ir perduoti savo vaikams ir anūkams, verta žinoti keletą paprastų priežiūros paslapčių.

Prižiūrėti tekstilinį šviestuvą lengva ir paprasta: švelniai ir reguliariai valykite dulkes, venkite agresyvių valiklių bei parinkite tinkamą vietą savo namuose.

Dirbtuvių dalyviai gamindamiesi šviestuvo gaubtą savo namams, dažnai nerimauja manydami, kad jo priežiūra gali būti itin sudėtinga. Suprantu, kodėl: juk laikydami rankose dešimtmečius menantį seną audinį, išmargintą lietuviškais raštais, žmonės junta audinio minkštumą ir trapumą. Žinoma, tekstilinis šviestuvo gaubtas atrodo kur kas reiklesnis nei metalinis ar stiklinis, tačiau noriu patikinti, kad truputis Jūsų dėmesio ir rankų švelnumo leis išsaugoti šviestuvą gražų metų metus.

Dulkės – kasdienio daiktų gyvenimo palydovas. Natūralu, kad jos nusėda ir kaupiasi ant šviestuvo gaubto, ypač ant viršutinės gaubto dalies. Todėl svarbiausia, ką galime padaryti – reguliariai šalinti dulkeles, neleisdami jų paklodėms užkloti audinio.

Svarbu: prieš valydami tekstilės gaubtą, visuomet išjunkite šviestuvą ir leiskite jam visiškai atvėsti.

Dulkes nuo gaubto galima pašalinti keliais paprastais būdais. Galite naudoti sausą ir minkštą dulkių šluostę, pūkų volelį, skirtą nurinkti dulkeles nuo drabužių, ar nedidelį rankinį siurblį. Tik būkite atidūs! Naudodamiesi siurbliu, įsitikinkite, kad nustatėte mažiausią siurbimo galią. 

Būkite švelnūs: nespauskite ir netrinkite audinio nei siurblio antgaliu, nei šluoste, nei pūkų voleliu. Šviestuvas Jums padėkos už Jūsų atidą ir atsargumą.

Pamatę dėmelę ant tekstilės gaubto, neskubėkite griebtis vandens ar agresyvių valymo priemonių. Audiniai, iš kurių gaminame šviestuvus, skiriasi savo sudėtimi, tankiu ir storiu, pynimu, dažymo būdu bei amžiumi, kurį pragyveno. Itin atidūs turėtume būti seniems, trapiems, rankomis austiems audiniams, kurie ilgą laiką ilsėjosi spintoje ar skrynioje.

Jei labai norite atgaivinti audinį, bet nesate įsitikinę, kad audiniui tinka drėgnas valymas, verčiau rinkitės tik vos sudrėkintą minkštą šluostę ir ja nuvalykite medžiaginį šviestuvo gaubtą. Didelis kiekis vandens gali paveikti audinį, ypač jei jis dažytas: išdžiūvę ploteliai gali likti pastebimi ir rėžti akį. Verčiau rinkitės saugesnį sprendimą, o stiprius dėmių valiklius palikite kitiems buities daiktams.

Lietuviška tekstilė – mūsų tautinis paveldas, kurį norisi saugoti ir tausoti. Audinį, iš kurio pagamintas šviestuvas, gali paveikti ne tik storas dulkių sluoksnis, jei jų nevalysime, bet ir netinkamos aplinkos sąlygos. Medžiaginis gaubtas jautrus aplink sklandančioms dalelėms. 

Norėdami išlaikyti autentišką lietuvišką audinį nepaveiktą aplinkos, gerai apgalvokite šviestuvo vietą namų erdvėje. Per dieną spiginanti tiesioginė saulės šviesa gali keisti audinio spalvą, o virtuvėje sklandantys kvapai į jį įsigerti. Jūsų dėmesys ir priežiūra tautiniam paveldui prasideda nuo tinkamos vietos parinkimo.

Jeigu Jums pasisekė ir esate laimingasis, paveldėjęs močiutės kraitį, neskubėkite radinio skalbti, valyti ar kitaip atnaujinti. Tikėtina, kad audinys, ilgą laiką praleidęs skrynios dugne ar spintos glūdumoje, skleis gana stiprų kvapą, todėl pirmas žingsnis – vėdinti tekstilę.

Antras svarbus žingsnelis – įvertinti radinį, jo būklę ir galimą vertę. Kaip atpažinti vertingą lietuvišką lovatiesę jau esu rašiusi ankstesniame svetainės įraše. Gali būti, kad Jūsų rankose – vertingas lietuviškas paveldas, savyje saugantis senųjų audimo tradicijų ir meistrystės paslaptis, todėl, šiukštu, nesiimkite neapgalvotų veiksmų.

Seni lietuviški audiniai gali būti labai skirtingi ir reikalauti specifinės priežiūros. Detaliai apžiūrėkite audinį, ar nėra praretėjusių, aptrupėjusių tekstilės gaminio vietų, atkreipkite dėmesį į jo raštus, spalvas, siuvimus ir kitas gyvenimo žymes. Tik tuomet galvokite apie audinio atšviežinimą.

Jei audinys atrodo pakankamai tvirtas ir yra tinkamas skalbti, jį atnaujinti galite skalbdami rankomis arba skalbimo mašinoje žemoje temperatūroje. Tik būtinai rinkitės švelnaus skalbimo ar skalbimo rankomis režimą, kuris turėtų nedaug apsukų. 

Jokiu būdu neskalbkite spalvoto, plono, jautraus ir trapaus audinio.

Lietuvoje nuo seno žinomas būdas tekstilę valyti sniegu. Nors šiandienos pasaulyje toks švarinimo būdas gali pasirodyti neįprastas, mūsų senoliai būtent taip šalindavo purvą ir dulkes nuo įvairių medžiagų. Jei žiema šalta ir aplink gausu švaraus, puraus sniego – išmaudykite audinį sniege.

Pirmiausia išneškite audinį į lauką ir leiskite jam gerai atvėsti. Tuomet patieskite audinį ant švaraus, sauso ir puraus sniego (šlapias, limpantis ir sunkus – jokiu būdu netinka!) ir juo švelniai apdėkite tekstilės gaminį. Stipriai netrinkite, nespauskite, švelniai patapšnokite ir pakartokite audinį apversdami. Nupurtykite sniegą ir leiskite natūraliai išdžiūti kambario temperatūroje.

Jei reikia – tokį valymą galite pakartoti keletą kartų. Svarbu: taip valyto audinio nekabinkite ant radiatoriaus ar arti kito šilumos šaltinio. Leiskite išdžiūti pamažu.

Močiutės skrynioje galite rasti ne tik lovatiesę, bet ir staltiesių, servetėlių, rankšluosčių, užvalkalų, lovos užtiesalų, juostų, dekoratyvinių audinių ar jų atraižų. Neskubėkite šio kraičio nurašyti kaip senos atgyvenos. Lietuviškas raštas, autentiškas audimas ar kruopštus rankų darbas gali tapti unikalia šiuolaikinio interjero detale ir tikra namų puošmena. Būkite kūrybingi: paverskite seną tekstilę stalo takeliu, sienų dekoro akcentu ar kitu unikaliu interjero objektu. Galite net pasigaminti tekstilinį šviestuvo gaubtą dalyvaudami dirbtuvėse ir savo rankomis sukurti šiltą ir jaukų šviesos šaltinį. Tai – mano mėgstamiausias būdas išsaugoti ir prikelti audinius antram gyvenimui!

Net jei senas daiktas nebegali būti naudojamas pagal tikrąją savo paskirtį, svarbu įžvelgti galimybę šiam paveldui gyventi toliau – kurti jaukumą Jūsų ar kitų žmonių namuose. Daiktai, turintys istoriją, gali ne tik būti prikelti naujam gyvenimui, bet ir tapti tiltu, jungiančiu buvusias ir būsimas kartas. Jie gali saugoti prisiminimą apie promočių rankų šilumą, tapti šeimos relikvija ar virsti nedidele Lietuvos istorijos skiautele Jūsų namuose.

Nuotraukos – Justina Smertjevė