Kodėl pasirinkau saugoti tai, kas nyksta.
Sveiki, aš Ieva.
Jeigu prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad didžiąją savo laiko dalį praleisiu ieškodama senų lietuviškų audinių, kalbindama tautodailininkus ir ieškodama būdų, kaip paveldą perkelti į šiuolaikinius namus, tikriausiai būčiau tik nusišypsojusi.
Nors dabar suprantu, kad viskas prasidėjo gerokai anksčiau.
Užaugau tarp žmonių, kuriems lietuviškumas nebuvo mada ar trumpalaikė tendencija. Jis buvo kasdienybė. Tautodailės dirbiniai mūsų namuose buvo savaime suprantami – jie stovėjo lentynose, kabėjo ant sienų ir lydėjo kasdienį gyvenimą. Tik gerokai vėliau supratau, kad tai, kas man atrodė įprasta, iš tiesų yra nepaprastai vertinga.
Prieš daugiau nei dvylika metų pati tapau tautodailininke. Kūriau karpinius, dalyvavau parodose ir mugėse, tačiau laikui bėgant vis labiau supratau, kad mane domina ne tik kūryba. Mane domina tai, ką žmogaus rankų darbas palieka po savęs – istorijos, meistrystė ir kultūrinė atmintis.
Per šiuos metus sutikau daugybę žmonių, kurių rankose gimė išskirtiniai darbai. Tačiau kartu vis dažniau mačiau ir kitą pusę – namus, kuriuose jie tapo nepastebėti, ir palėpes, kuriose laukė nežinodami, ar dar kada nors bus kam nors reikalingi.
Tuomet supratau, kad noriu ne tik kurti, bet ir padėti išsaugoti tai, kas tyliai nyksta.
Šiandien kruopščiai atrenku autentiškus lietuviško paveldo objektus, kuriu šviestuvus ir interjero elementus iš rankomis austų lietuviškų audinių, bendradarbiauju su tautodailininkais ir kviečiu žmones į dirbtuves. Tikiu, kad paveldą geriausiai pažįstame ne tuomet, kai į jį žiūrime iš tolo, o tuomet, kai galime jį paliesti, suprasti ir savo rankomis pratęsti jo istoriją.
Didžiausias mano įkvėpimas – žmonės. Jų prisiminimai, dešimtmečius puoselėti amatai ir namai, kuriuose vis dar gyvena daiktai su savo istorijomis. Jie kasdien primena, kad paveldas nėra vien praeitis – jis gyvas tol, kol juo domimės, jį naudojame ir perduodame toliau.
Ši skiltis gimė iš noro tomis istorijomis dalintis. Čia pasakosiu apie žmones, kuriuos sutikau, vietas, į kurias nuvykau, audinius, kurie mane sujaudino, ir kūrybos procesus, kurie dar kartą primena, kad daiktų vertę kuria ne tik jų grožis, bet ir gyvenimai, kuriuos jie savyje saugo.
Jeigu bent viena iš šių istorijų paskatins kitaip pažvelgti į lietuvišką paveldą, vadinasi, ši skiltis jau atliko savo darbą.
O galbūt vieną dieną viena iš jų atras vietą ir jūsų namuose.
– Ieva
