Apie įkūrėją

Esu Ieva Žulė – „Pas Babą Radau“ įkūrėja.

Mano širdis suspurda, prisilietus prie lietuviškų sendaikčių. Augau apsupta tautodailės dirbinių. Tam tikrais gyvenimo tarpsniais to gal net gėdijausi ir troškau aplinkos „kaip visų“. Bet laikui bėgant prigimtis ir tai, kas, matyt, buvo užkoduota mano DNR, paėmė viršų. Nejučia vis labiau linkau prie etnografinių reliktų. Man tai – ne daiktai, o lobis. Todėl šiandien sakau, kad „Pas Babą Radau“ kelias prasidėjo iš rūpesčio išsaugoti tai, ką galime vadinti paveldu: daiktus, kurie buvo kurti rankomis, su meile, iš natūralių medžiagų, dažnai – vienintelius savo rūšyje.

Greito vartojimo daiktų kultūroje archajiški, vaikystę primenantys ir nostalgiją žadinantys daiktai tampa simboliais, įžemina, grąžina prie šaknų ir padeda rasti harmoningą ryšį su praeitimi. Tai – materija, savyje talpinanti visai kitą emocinį ir vertybinį krūvį. Ir žinote ką, kurdama „Pas Babą Radau“ patyriau, kad tai jaučiu ne aš viena.

Mano iš pažiūros nišinę veiklą stebinčių žmonių smalsumas ir entuziazmas skatino nerti giliau – motyvavo kiekvienas atsiliepimas. Ne kartą tapau liudininke, kaip organiškai lietuviški sendaikčiai – močiučių austas divonas, lininis rankšluostis, medinis suolelis, stiklinis butelis, pintas krepšys ar molinė puodynė – integruojasi šiuolaikiniuose interjeruose ir kuria savitą jų charakterį. Žaidžiant daiktų paskirtimi puodynė tampa vaza gėlėms pamerkti, o divonas gali atlikti pledo funkciją ar net būti įrėmintas kaip paveikslas.

Tokiu būdu kažkieno galbūt neįvertinti daiktai tęsia savo gyvenimą: saugo atmintį, liudija praeities kartų buvimo pėdsakus ir kolekcionuoja dabarties akimirkas, kurios vėlgi taps istorija. Taip sukasi amžinasis laiko ratas.

Sendaikčiai – šių laikų prabanga, kuri, stebint mados tendencijas, dabar inspiruoja interjero aksesuarus namams kuriančius net ir tarptautinius prekių ženklus.
Todėl šiandien kviečiu jus į erdvę, kur susitinka tradicijos ir laisva kūryba.
Mano veikla sujungia du pasaulius:

– lietuviškų autentiškų sendaikčių, atkeliavusių iš mūsų senolių namų;
– šiuolaikinės kūrybos, kurioje tradiciniai amatai įgauna modernų veidą ir keičia požiūrį į etnokultūrą.