„Pas Babą Radau“ – tai lietuviško paveldo ir šiuolaikinio dizaino jungtis.

Autentiški daiktai yra vertingi ne tik dėl savo amžiaus ar retumo. Jie saugo žmonių istorijas, meistrystę ir emocinę vertę, kuri nepraranda prasmės bėgant laikui.

Todėl „Pas Babą Radau“ misija – ieškoti, kruopščiai atrinkti ir prikelti naujam gyvenimui autentiškus lietuviško paveldo daiktus bei tekstilę, kad jie ir toliau būtų vertinami ne muziejų lentynose, o šiuolaikiniuose namuose, darbo erdvėse ir interjeruose.

Tikime, kad tikroji jų vertė slypi ne tik finansinėje išraiškoje. Ji kuriama iš istorijų, prisiminimų, meistrystės ir emocinio ryšio, kurį daiktai sukuria su savo šeimininkais. Vieniems tai tampa išskirtiniu interjero akcentu, kitiems – šeimos istoriją primenančiu objektu, o dar kitiems – prasminga dovana, turinčia savo kilmę ir pasakojimą.

Ne mažiau svarbi „Pas Babą Radau“ veiklos dalis – lietuviškos tekstilės išsaugojimas. Daugelis senųjų rankų darbo audinių šiandien dėl laiko žymių ar pažeidimų nebegali atlikti savo pirminės paskirties. Tačiau tikime, kad net ir nedidelės jų dalys gali įgyti naują gyvenimą. Iš kruopščiai atrinktų audinių fragmentų gimsta vienetiniai šviestuvų gaubtai, leidžiantys išsaugoti bent dalelę lietuviško paveldo ateities kartoms.

Šalia autentiškų radinių čia rasite ir šių dienų tautodailininkų bei tradicinių amatų puoselėtojų darbus. Tikime, kad paveldas nėra tik praeitis – jis kuriamas ir šiandien, o šiuolaikiniai meistrai tampa rytdienos istorijos dalimi.
Kiekvienas atrinktas daiktas turi būti vertas savo vietos. Todėl pirmenybę teikiame ne kiekiui, o kokybei, autentiškumui ir ilgaamžiškumui.
„Pas Babą Radau“ tikslas – padėti lietuviškam paveldui išlikti gyvam, atrandant jam vietą šiandienos gyvenime.

Apie įkūrėją

„Pas Babą Radau“ įkūrėja – Ieva Žulė.
Smalsumas lietuviškam paveldui ir noras išsaugoti tai, kas nyksta, pamažu virto veikla, kuri šiandien jungia autentiškų daiktų paieškas, šviestuvų kūrybą ir edukacijas. Keliaudama po Lietuvą Ieva ieško ne tik gražių radinių – jai svarbios jų istorijos, meistrystė ir žmonės, kurie tuos daiktus sukūrė ar išsaugojo.
Per „Pas Babą Radau“ ji siekia parodyti, kad lietuviškas paveldas gali būti ne tik prisiminimas apie praeitį, bet ir natūrali šiuolaikinių namų, darbo erdvių bei kasdienio gyvenimo dalis.

Gražiausios istorijos nėra saugomos spintose – jos gyvena kartu su mumis.