Audiniai, turėję prasmę: kas yra apeiginė tekstilė?
Kadaise didžioji dalis namuose naudojamų audinių būdavo audžiami namuose, o tekstilės gaminiai lydėjo žmogų nuo pat gimimo iki mirties. Kiekvienas audinys turėjo savo paskirtį. Vieni buvo naudojami buityje, o kiti buvo kur kas daugiau nei tik kasdieniai daiktai.
Kai kuriems tekstilės dirbiniams lietuviai teikė ypatingą reikšmę ir naudojo tik svarbių įvykių, švenčių, ritualų ir apeigų metu. Pavyzdžiui, gimus kūdikiui ir jį krikštijant, jaunuoliams tuokiantis arba laidojant velionį. Būtent todėl iki šiol šiuos audinius vadiname apeigine tekstile.
Ritualinės laidotuvių tekstilės reikšmė
Apeiginės tekstilės funkcija – palydėti žmogų gyvenimo virsmo metu, todėl šie ritualams naudojami audiniai turėjo simbolinę reikšmę. Audiniai, kurie buvo naudojami šarvojant ir laidojant, buvo tarsi tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Tiltas, kuriuo mirusiojo vėlė turėjo saugiai žengti į amžinąją tėviškėlę.
Svarbu paminėti, jog senovės lietuviams mirtis nereiškė pabaigos. Ji buvo slenkstis į kitą būtį, kurioje gyvenimas buvo labai panašus į žemiškąjį, tik gerokai lengvesnis. Todėl ir laidotuvių ritualai buvo skirti ne tik atsisveikinti, bet ir palydėti vėlę, padėti jai iškeliauti ten, kur šviesiau.
Audiniai, palydintys vėlę
Tad kaipgi senovėje lydėdavo vėles? Visų pirma, mirusiuosius stengtasi rengti baltais drabužiais. Šiam ritualui ausdavo baltus lininius marškinius, be mazgų, sagų ir užtrauktukų. Tikėta, kad mazgelis gali tarsi surišti vėlę ir neleisti jai lengvai palikti kūno. Todėl siekiant, kad vėlė neliktų klaidžioti žemėje, net siūlo gale nebuvo mezgamas mazgas.
Išlikę liudijimų, rodančių, kad žmonės iš anksto pasirūpindavę savo įkapėmis, t. y. laidojimui skirtais drabužiais: pavyzdžiui, pasilikdavę vestuvinius drabužius. Kaimo moterys kartais pačios iš anksto pasisiūdindavusios ir saugodavusios įkapes.
Žinoma, bėgant laikui tradicijos keitėsi, o ir papročiai priklausė nuo regionų bei vietovių. Tačiau viena nesikeitė – ritualinė tekstilė buvo svarbi. Drabužiai, su kuriais žmonės buvo laidojami, buvo atsakingai pa(si)renkami ir turėjo simbolinę reikšmę.
Tradicinės lietuviško kaimo laidotuvės
Jaunam šiandienos žmogui tai neįprasta, bet dar visai neseniai žmonės buvo šarvojami tik savo namuose. Didžiausias namų kambarys buvo ruošiamas atsisveikinimui su mirusiuoju, o ritualinė tekstilė šiame pasiruošime turėjo ypatingą reikšmę.
Žinoma, skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose, paskirose šeimose gajos buvo unikalios tradicijos. Pasakojama, kad ruošiant namus šermenims buvo naudojamos tamsesnės lovatiesės. Jomis apdengiamos lovos, kartais sienos, o kartais – ir namų langai. Kai kuriose gyvenvietėse laidotuvėms skirtini audiniai kabinti tik velionio galvūgaly, kitose kone nuklojamas visas kambarys. Tačiau tikriausiai visų laidotuvių metu buvo naudojamas užtiesalas, kurį žmonės tiesdavo po karstu. Daugelyje Lietuvos vietovių jis vadintas kapa.
Kodėl laidotuvių metu dengdavo veidrodžius?
Šarvojant mirusįjį namuose, visi namų veidrodžiai buvo uždengiami austais raštuotais rankšluosčiais arba austais ornamentuotais užtiesalais. Manyta, kad tekstilė tarsi pridengia anapusinį pasaulį, taip apsaugodama gyvuosius. Tikėta, kad uždengus veidrodį į dausas keliaujanti vėlė negalės su savimi pasiimti kito žmogaus vėlės.
Esama pasakojimų, kad mirus artimajam namuose ne tik buvo uždengiami veidrodžiai, bet ir sustabdomi laikrodžiai. Manyta, kad judantis laikrodžio mechanizmas ir tiksėjimas gali suklaidinti vėlę, keliaujančią į dausas. Sustabdant laikrodį tarsi buvo leidžiama vėlei ramiai iškeliauti.
Kapa – ypatingas pokarstinis užtiesalas
Šarvojant mirusįjį namuose buvo naudojama pokarstinė lenta, kurią žmonės dengdavo balta drobule arba kapa. Kapos – sudėtingų raštų ir ženklų užtiesalai, kuriuose buvo derinamos balta su šviesiai pilka arba balta su juoda spalvos.
Svarbu paminėti, kad šie pokarstiniai užtiesalai, skirti mirusiojo šarvojimui, priklausomai nuo regiono, buvo vadinami ir kapomis, ir šarvonėmis ar pašarvonėmis, ir pagrabiniais divonais, ir laidojimo marškomis. Neretai šie audiniai būdavo tamsesnių spalvų tonų, o dažniausiai – juodai balti.
Balta spalva simbolizavo vėlės kelionę į šviesą, o juoda – liūdesį ir gedulą. Audinių spalvos skyrėsi ir pagal regionus. Pavyzdžiui, Aukštaitijos regione šermenims naudoti šviesesni audiniai, Žemaitijoje – sodriai tamsūs.
Geometriniai raštai reiškė gyvybės ir mirties ciklus, išausti ornamentai turėjo ir amuleto reikšmę. Juk buvo siekiama apsaugoti vėlę šio pavojingo perėjimo metu.
Kodėl kapos nebuvo skolinamos?
Kadangi pokarstinis užtiesalas buvo tiesiogiai susijęs su mirtimi, kai kuriose Lietuvos vietovėse ir kaimuose egzistavo griežtas draudimas skolinti šį užtiesalą kaimynams. Žmonės tikėjo, kad su paskolintu daiktu kartu iš namų gali iškeliauti gyvybinė energija. Taip pat manyta, kad paskolinęs tokį ypatingą užtiesalą gali į savo namus prisišaukti nelaimę.
Tačiau iki šių dienų išlikę nemažai pasakojimų, kad kaime tebuvo keletas kapų ir jos buvo naudojamos kiekvienų bendruomenės laidotuvių metu. Labai vargingai gyvenę kaimo žmonės kapų apskritai neturėję, todėl, savaime suprantama, bendruomenė susitelkdavusi ir pokarstinius užtiesalus rasdavusi ir paskolindavusi. Tad šarvojimo ir laidojimo tradicijos buvo skirtingos, o laikui bėgant taip pat keistėsi.
Laidojimo papročiai, išlikę iki šių dienų
Senasis paprotys šermenų metu – budynės. Pašarvojus mirusįjį namuose, prie jo nebuvo miegama. Žmonės budėdavo, kalbėdavosi, melsdavosi, prisimindavo velionį. Nors šias laikais budynės retas dalykas, būtent šarvojimas – senasis tradicinių laidotuvių paprotys išlikęs iki šių dienų. Susirinkti, pabūti kartu su velioniu, palydėti jį į paskutinę kelionę mums vis dar svarbu.
Ką šie papročiai reiškia šiandien?
Šiandien daugelis senųjų papročių, tikėjimų ir draudimų jau primiršti, o jų prasmės nutolusios nuo mūsų kasdienybės. Tačiau jas prisimindami tarsi pratęsiame, paliudijame, perduodame.
Tekstilė buvo svarbi mūsų protėvių gyvenimo dalis. Audiniuose slypėjo gilios simbolinės reikšmės. O kokie gražūs ir spalvingi jie buvo. Jei smalsu pamatyti daugiau divonų ir lovatiesių, kviečiu žvilgtelėti į „Pas Babą Radau“ sukauptus audinius, liudijančius senąjį amatą.
Galbūt kuris nors divonas primins kadaise senelių sodyboje matytus audinius, pažadins atmintyje senelių ar prosenelių pasakojimus, liudytas senąsias tradicijas ar papročius.
