Mano kelias iki „Pas Babą Radau“

Esu Ieva Žulė – lietuviško dizaino prekės ženklo „Pas Babą Radau“ įkūrėja. Tikiu, kad seni daiktai ir autentiška lietuviška tekstilė šiandienos žmogui gali būti kur kas daugiau nei tik praeities reliktai. Juose slypi žmonių gyvenimai, istorijos ir prisiminimai, kuriuos norisi išsaugoti bei perduoti toliau.

Nuotr. Justina Smertjevė

Vaikystėje ir paauglystėje mūsų namuose esančius lietuviškus sendaikčius ir tautodailės dirbinius kartą, prieš atvykstant draugams, esu net paslėpusi.

Šiandien šis prisiminimas man kelia šypseną. Tai, ką anuomet norėjosi paslėpti, dabar labiausiai noriu surasti, išsaugoti ir parodyti kitiems.

Esu įsitikinusi, kad mūsų senelių namų rūsiuose, palėpėse, skryniose ir sandėliukuose neretai slepiasi tikri lobiai. Daiktai, kurių vertė slypi ne tik jų amžiuje ar išvaizdoje, bet ir juos kūrusių bei naudojusių žmonių gyvenimuose.

Galbūt būtent šis pokytis – nuo noro slėpti iki aistros išsaugoti – ir tapo mano veiklos „Pas Babą Radau“ pradžia.

Mano santykis su senais daiktais, tautodaile ir lietuviška kultūra užsimezgė dar vaikystėje.

Nuo mažens augau apsupta liaudies meno dirbinių, senų daiktų ir įvairiausių meno objektų. Mano mama daugelį metų buria tautodailininkus, kuruoja parodas ir vadovauja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijai. Būtent ji atvėrė man šį pasaulį ir išmokė pastebėti grožį ten, kur kiti galbūt jo nė neieškotų.

Didžiuojuosi ir savo šeimos istorija. Mano močiutės senelis buvo žinomas Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis. Kartais pagalvoju, kad galbūt ir pati savaip tęsiu jo misiją – stengiuosi išsaugoti tai, kas lietuviška, savita ir unikalu.

Iki šiol labai ryškiai prisimenu vaikystės dienas pas močiutę kaime. Matau ją mušančią sviestą muštuvėje, kepančią duoną duonkepėje. Pamenu ne tik tuos daiktus, bet ir visą juos lydėjusią kasdienybę.

Jau tada mane žavėjo, kokie ypatingi gali būti paprasti, kasdien naudojami daiktai.

Manau, kad visos šios vaikystės patirtys, šeimos istorija ir vėliau atėjusi motinystė susipynė į vieną visumą.

Apie savo veiklą pradėjau vis dažniau galvoti augindama sūnus ir daug laiko praleisdama namuose. Galvoje sukosi įvairiausios idėjos, o artimieji mane labai palaikė ir skatino pagaliau jas įgyvendinti.

Taip pamažu gimė „Pas Babą Radau“.

Vis dažniau pradėjau įsivaizduoti, kaip seni lietuviški daiktai galėtų atrodyti šiuolaikiniuose namuose.

Autentiškos puodynės lentynose, sena medinė gelda kaip dekoratyvus akcentas prie lovos ar net pakabinta ant sienos. Man norėjosi parodyti, kad šie daiktai nebūtinai turi likti muziejuose, sodybose ar dulkėti palėpėse.

Jie gali būti įdomūs, estetiški ir puikiai derėti šiuolaikiniame interjere.

Gyvename pasaulyje, kuriame daiktų ir taip labai daug. Todėl man atrodo prasminga kartais atsigręžti atgal ir iš naujo pažvelgti į tai, ką jau turime.

Galbūt kažkur močiutės spintoje vis dar guli rankomis austa lovatiesė, o sandėliuke stovi senas medinis baldas, kuriam tereikia naujos vietos ir kito žvilgsnio.

Rinkdamiesi seną daiktą ne tik vartojame atsakingiau. Kartu išsaugome tai, ko neįmanoma tiesiog nusipirkti – meistrystę, rankų darbą, prisiminimus ir istorijas.

Šiandien „Pas Babą Radau“ veikloje susitinka dvi man labai artimos kryptys – autentiški lietuviški sendaikčiai ir tekstilė, kuriai suteikiu naują gyvenimą.

Ieškau išskirtinių senų daiktų, padedu jiems atrasti naujus namus, o iš autentiškų lietuviškų audinių kuriu šviestuvų gaubtus, pagalvėles ir kitas interjero detales.

Man svarbu ne tik išsaugoti patį audinį, bet ir parodyti, kad jo raštai, spalvos bei faktūros gali būti aktualūs šiandien.

Noriu, kad lietuviška tekstilė būtų matoma ir naudojama, o ne tik saugoma skryniose.

Savo svetainėje taip pat dalijuosi žiniomis apie senuosius lietuviškus audinius – kaip atpažinti vertingas lovatieses, kaip jas prižiūrėti, tausoti ir pritaikyti šiandienos namuose.

Ypatingą vietą mano veikloje užima ir kūrybinės šviestuvų dirbtuvės, kurias pavadinau „Babos pamokomis“.

Dirbtuvių metu žmonės savo rankomis gamina šviestuvus iš tekstilės. Tačiau ilgainiui supratau, kad šie susitikimai yra kur kas daugiau nei vien kūrybinė veikla.

Juose netrūksta juoko, pokalbių, šiltų pažinčių, o kartais – ir ašarų.

Iki šiol prisimenu vieną moterį, kuri, vos palietusi seną lietuvišką audinį, akimirkai sustingo ir susigraudino. Audinys jai priminė vaikystę – save mažą, tekinomis bėgančią pas močiutę stebėti, kaip ši audžia.

Tokios akimirkos mane labai paliečia.

Kartais atrodo, kad pats audinys atrakina prisiminimus.

Žvelgdama į seną lietuvišką tekstilę, matau ne tik raštus, spalvas ar audinio faktūrą. Mintyse regiu žmogų, palinkusį prie audimo staklių, jo mikliai dirbančius pirštus, namus ir kasdienybę, kurioje tas audinys gimė.

Matau ir prabėgusį laiką, kuris šiandien jau tėra istorija.

Mane be galo žavi senieji amatai ir žmonių meistrystė.

Kartais pagalvoju, kiek daug kūrybiškumo slypėjo paprasčiausiuose kasdieniuose daiktuose. Lietuviai puošdavo spintas gėlių ornamentais, tapydavo skrynias ir kitus baldus, išgaudavo nuostabias spalvas glazūroje ir audinių siūluose.

Net užuolaidėles karpydavo iš popieriaus!

Man tai neįtikėtina.

Šiandien esame pripratę prie gausybės pasirinkimų, įvairiausių medžiagų ir gamybos galimybių. O anksčiau žmonės grožį kurdavo iš to, ką turėjo.

Ir neretai sukurdavo tikrus meno kūrinius.

Labiausiai senuose daiktuose vertinu jų gebėjimą liudyti žmonių gyvenimus.

Jie mena kasdienybę, šventes, džiaugsmus, sunkumus ir žmones, kurių galbūt jau seniai nebėra.

Pastebiu, kad vis daugiau žmonių pradeda vertinti rankų darbą, autentiškumą ir laiko ženklus. Galbūt todėl, kad šiandien, kai visko tiek daug, vis labiau norisi kažko tikro.

Man svarbu kurti daiktus, kurie turėtų ne tik estetinę, bet ir emocinę vertę.

Ne viskas turi būti nauja.

Mūsų senoliai daiktus dažnai gamindavo savo rankomis – ne dėl mados ar grožio, o iš būtinybės. Tam skirdavo daugybę laiko, stengdavosi, kad daiktai būtų tvirti, patvarūs ir tarnautų ilgus metus.

Šiandien, išsaugodami jų rankų darbą, mes ne tik tausojame seną daiktą, bet ir leidžiame jo istorijai tęstis.

Ši mintis atsispindi ir mano kuriamų interjero objektų pavadinimuose.

Iš autentiškų lietuviškų audinių pagaminti šviestuvų gaubtai ir pagalvėlės įgyja tokius vardus kaip „Aitvaro koriukai“ ar „Žemynos žiedai“.

Šiuose pavadinimuose susitinka lietuviška pasaulėjauta, mitologija, gamtos motyvai ir senosios kultūros simboliai.

Man norisi, kad kartu su šiais daiktais į mūsų namus sugrįžtų ir dalelė to, kas buvo svarbu ankstesnėms kartoms – artumas gamtai, pagarba rankų darbui ir gebėjimas pastebėti grožį paprastuose dalykuose.

Tuomet senas audinys tampa nebe praeities daiktu, o mūsų dabarties ir ateities dalimi.

„Pas Babą Radau“ pavadinimas turi man labai mielą istoriją.

Ilgai ieškojau tinkamo pavadinimo savo veiklai. Buvau sugalvojusi keletą variantų, tačiau nė vienas neatrodė iki galo tinkamas.

Kol vieną naktį pavadinimą tiesiog susapnavau.

Pabudusi iš karto čiupau telefoną ir išsiunčiau pusseserėms balso žinutę.

Sulaukiau atsakymo: „Ieva, taip! Kaip gerai skamba!“

Ir daugiau nebedvejojau.

Vėliau vis pagalvodavau, kad šis pavadinimas man skamba lyg močiutės apkabinimas.

Jame telpa vaikystės prisiminimai, šiluma, artumas ir visi tie daiktai, kuriuos kadaise matėme senelių namuose.

Man norisi tikėti, kad šie daiktai dar gali atrasti savo vietą ir mūsų namuose.

Jeigu reikėtų išskirti vieną daiktą, kurį labiausiai norėčiau išsaugoti savo vaikams ir ateities kartoms, net nedvejodama pasirinkčiau močiutės siuvimo mašiną.

Ji man yra kur kas daugiau nei senas daiktas.

Tai ne tik mūsų šeimos istorijos dalis, bet ir vieno skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių liudininkė.

Kai mano močiutė buvo ištremta į Sibirą, siuvimo mašina buvo vienintelis daiktas, kurį ji pasiėmė su savimi.

Sunku net įsivaizduoti tą dieną, gyvulinius traukinio vagonus ir nežinomybę, į kurią teko iškeliauti.

Tačiau būtent ši siuvimo mašina vėliau padėjo šeimai užsidirbti ir išgyventi pačiais sunkiausiais laikais.

Ji liudijo ne tik sudėtingiausias, bet ir gražiausias šeimos gyvenimo akimirkas.

Ši siuvimo mašina matė, kaip gimė ir augo mano mama bei tetos. O dabar ji stovi mūsų svetainėje ir tarsi stebi, kaip aplink dūksta mano vaikai.

Kartais net sunku patikėti, kokį ilgą kelią ji nukeliavo.

Iš Lietuvos į Sibirą. Ir vėl atgal į Lietuvą.

Kai pagalvoju apie šią siuvimo mašiną, dar aiškiau suprantu, kodėl man taip svarbu saugoti senus daiktus.

Juk jie kartais gali papasakoti daugiau nei žodžiai.

Galbūt todėl šiandien ir pati darau kažką panašaus – padedu seniems daiktams sugrįžti į mūsų namus ir gyvenimą.

Tik šįkart ne iš Sibiro, o iš močiučių skrynių, spintų ir palėpių.

Ir labai tikiuosi, kad jų istorijos tęsis dar ilgai.